Įvairių Parlamento rūmų pastatų renovacija buvo didelės apimties projektas, trukęs apie 10 metų. Paskiausiai atnaujintas kultūrinę ir istorinę reikšmę turintis pagrindinis pastatas – buvo siekiama atkurti jo originalias spalvas, kurias numatė jį suprojektavęs architektas J. S. Sirénas.
Be pagrindinio pastato, taip pat buvo atnaujinti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastatyti priestatai ir Baltijos miestų sąjungai priklausęs pastatas, įsigytas dešimtajame dešimtmetyje ir naudotas kaip biuras. Taip pat buvo atliktas smulkus 2004 m. pastatytų Mažojo parlamento rūmų remontas. Be to, buvo visiškai atnaujinti požeminiai logistikos įrenginiai ir pastatyta naujų.
Parlamento rūmų renovacijai vadovavęs kompanijos „Helin & Co Architects“ architektas Peteris Verhe sako, kad darbai prasidėjo jau 2007 m. ir truko daugiau nei 10 metų. Parlamento pavedimu iš pradžių reikėjo atlikti istorinius pastato tyrimus – išsiaiškinti, kaip ir iš kokių medžiagų jis pastatytas, surinkti informaciją apie jo statybines konstrukcijas ir baldus.
„Architektų kompanijos „Okulus Architects“ kruopščiai parengta istorinė vizija yra paremta patalpų spalvų schema, kuri yra vienas svarbiausių visumos elementų“, – sako Verhe.
24 000 m² plotą užimančio pagrindinio pastato renovacija buvo nelengvas uždavinys. 1931 m. pastatyti rūmai iki šiol nebuvo galutinai renovuoti. Ankstesnė renovacija vyko keliais etapais praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje.
Dabartinė paveldo statusą ir istorinę vertę turinčio pastato renovacija apėmė visas sritis. Parengiamieji darbai prasidėjo 2014 m. rugpjūtį. Reikėjo renovuoti arba restauruoti rūmų interjerą, fasadą su laiptinėmis ir visą stogą. Visi paviršiai ir interjero elementai buvo kruopščiai atkurti, atnaujinti ir konservuoti.
Vien dažymas ir spalvų modelių paruošimas truko daugiau kaip dvejus metus. Anot dažymą atlikusios kompanijos „Vilén & Syrjänen“ vadovo Tomi Oksaneno, dažant plačias ir aukštas pagrindinio pastato erdves reikėjo itin kruopščiai planuoti darbų eigą. Visi dažymo darbai buvo atlikti naudojant pastolius, nes seno pastato grindys keltuvų galėjo neišlaikyti.
„Be to, dažant kultūrinę bei istorinę vertę turintį pastatą reikėjo ypatingo kruopštumo, pvz., dėl didelio spalvų kontrasto jų sandūros linija turėjo būti itin tiksli. Prireikus buvo perdažoma iš naujo“, – sako Oksanenas.
Grįžimas prie Siréno vizijos
Pagrindinį parlamento rūmų pastatą projektavo architektas Johanas Sigfridas Sirénas. Anot architekto Peterio Verhe, apžiūrų ir tyrimų duomenimis paremta renovacija turėjo kuo tiksliau atkurti Siréno pastato spalvų schemos viziją. Konservatoriai tyrinėjo pastatą kelerius metus, atliko daugybę apžiūrų ir spalvų tyrimų.
Bėgant dešimtmečiams dažų danga buvo daug kartų atnaujinama panašaus atspalvio dažais – rengiantis renovacijai iš viso buvo nustatyta keli šimtai atspalvių. Analizuodami tyrimų duomenis kompanijos „Helin Architects“ dizaineriai iš jų atrinko maždaug trečdalį. „Spalvų schema apėmė visus interjero elementus, ne tik sienas, lubas bei grindis, bet ir kiekvienai patalpai sukurtus audinius, baldų apmušalus ir kilimus, taip pat išlikusias originalias medžiagas, pvz., grindų plyteles bei dirbtinį marmurą ir dekoratyvinius sienų bei kolonų lipdinius“, – sako Peteris Verhe.
Remdamasi paruošta spalvų schema kompanija „Vilén & Syrjänen“ pateikė beveik 200 skirtingų spalvų modelių. Ekspertų komanda, kurią sudarė architektas, Parlamento atstovas, Nacionalinė paveldo taryba ir profesionalūs dažytojai, daug kartų vyko į pastatą – patikrino daugybę spalvų derinių realioje aplinkoje ir esant realiam apšvietimui.
„Norimai spalvinei temperatūrai ir reikiamam spalvų perteikimo rodikliui išgauti buvo naudojamas prožektorius. Su kiekviena peržiūra spalvų skaičius vis mažėjo, galiausiai atrinktos spalvos buvo bandomos iš naujo, tik šį sykį ant realių paviršių“, – sako Verhe.
Ką tik pastatytas pagrindinis pastatas buvo nudažytas beveik vien kalkiniais dažais. Po to renovuojant buvo naudojami aliejiniai dažai, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado vandeniniai dažai.
„Akivaizdu, kad dažant pirmą sykį spalvos dažniausiai buvo paruošiamos statybvietėje. Iš kompanijos „Tikkurila“ buvo galima pasiskolinti ir nusifotografuoti senus spalvynus. Pavyzdžiui, iki šiol tebėra naudojamas praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio sienų dažų „Siro“ spalvynas“, – sako Peteris Verhe.
Per praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje vykusią renovaciją buvo naudojami to meto kompanijos „Tikkurila“ spalvynai „Monicolor“. Parlamento nekilnojamojo turto tarnybos prašymu dabar turėjo būti naudojama natūralių spalvų sistema (NCS). Pasak architekto Verhe, buvo sudėtinga suderinti šią sistemą su originalia pastato spalvų schema, kurioje vyravo žalsvai pilki atspalviai.
Didžioji dalis pagrindinio pastato sienų, pvz., viešųjų erdvių, pasitarimų kambarių ir deputatų kabinetų, buvo nudažytos kompanijos „Tikkurila“ matiniais vidaus dažais „Harmony“. „Deja, vėliau prireikus atnaujinti dažų dangą tokiose intensyviai eksploatuojamose patalpose būtų buvę sudėtinga naudoti aliejinius dažus, nes jie ilgai džiūsta“, – sako kompanijos „Vilén & Syrjänen“ vadovas Tomi Oksanenas.
Anot Oksaneno, stipriai mechaniškai veikiamiems ir dažnai valomiems paviršiams, pvz.: kavinei, valgyklai ir siauresniems koridoriams, dažyti buvo naudojami matiniai dažai „Luja 7“.
„Posėdžių salė – „šventa“ pagrindinio pastato vieta, todėl čia stengėmės kuo tiksliau atkurti spalvas ir blizgumą, pavyzdžiui, kolonas nudažėme kompanijos „Tikkurila“ pusiau matiniais baldų dažais „Empire“, – sako Oksanenas.
Teksto autorė Kaisa Majava
Nuotraukos Pekkos Kiiralos, Hannes Salonen ir Tero Pajukallio
