Spalvos vaidina svarbų vaidmenį urbanistinėje aplinkoje ir architektūroje. Ką apie spalvų naudojimą urbanistinėje aplinkoje turėtų žinoti dizaineriai? Gerai spalvas išmanantis dizaineris gali kūrybiškai interpretuoti jų naudojimo taisykles.
Šį straipsnį padėjo parengti vizualistas, spalvų tyrinėtojas ir buvęs Alto universiteto Menų, dizaino ir architektūros mokyklos meno bei spalvų teorijos mokytojas Haraldas Arnkilas.
Urbanistinėje aplinkoje gausu spalvų. Paprastai tariant, spalva reiškia objekto spalvą, kurią suvokiame kaip jam priklausančią. Spalvos kilmė yra fizinė, tačiau tai, ką mes suvokiame kaip spalvą, yra objekto, šviesos ir stebėtojo sąveikos padarinys.
Daugiau apie spalvas, mūsų individualų spalvinį regėjimą, ar objekto spalva yra iliuzija ir kaip spalvų suvokimas tobulėjo laikui bėgant skaitykite straipsnyje „Iš kur atsiranda spalvos?"
Spalvų naudojimo taisyklės: dažiklis ir spalvos suvokimas
Yra tam tikros nusistovėjusios spalvų naudojimo taisyklės, kurias dizaineris turėtų žinoti, tačiau jos tėra kūrybiško dizaino atspirties taškas. Gerai žinoma, kad itin kontrastingos spalvos sukelia įtampą, o harmoningi spalvų deriniai sukuria ramią atmosferą. Kita vertus, vien achromatinėmis spalvomis nuspalvinta aplinka gali veikti neigiamai.
Gerai spalvų naudojimo taisykles išmanantys dizaineriai gali kūrybiškai jas interpretuoti. Jei išmanymo nepakanka, gali nepavykti perteikti vietos dvasios, sukurta aplinka gali stokoti savitumo.
Geriausias būdas suprasti spalvas – žiūrėti į jas, tyrinėti ir eksperimentuoti kuriant įvairius jų derinius. Teorinės žinios ir speciali literatūra gali padėti, bet tikras spalvų išmanymas įgyjamas tik praktikuojantis.
Labai svarbu, kad dizaineris suprastų, jog dažiklis ir suvokiama spalva – tai du skirtingi dalykai.
Nudažius nedidelį bandomąjį plotelį dizaineriui bus lengviau įsivaizduoti, kaip atrodys visas nudažytas paviršius. Vis dėlto spalvos suvokimas dėl vadinamojo spalvos suvokimo pastovumo priklauso nuo objekto santykio su aplinkinėmis spalvomis. Spalvos suvokimo pastovumo mechanizmas leidžia smegenims koreguoti mūsų suvokimą pagal aplinkos sąlygų pokyčius.
Dėl šios priežasties bandomasis plotelis mums neatrodys lygiai taip pat kaip visas nudažytas paviršius. Mūsų spalvos suvokimas skiriasi, nors spalva išlieka ta pati.
Spalvų naudojimo taisyklės: atspalvis, grynis, šviesumas
Dizaineriai turi atsižvelgti į tris spalvos aspektus: atspalvį, grynį ir šviesumą. Kasdienėje ir meno bei mokslo kalboje šių terminų reikšmės šiek tiek skiriasi.
Atspalvis – tai chromatinė spalvos skirtybė, jis reiškia suvokiamą spalvos raudonumą, geltonumą, žalumą, mėlynumą ir pan. Visos spalvos, išskyrus gryną pilką, juodą ir baltą, turi atspalvį.
Spektrofotometru galima labai tiksliai nustatyti tam tikro paviršiaus atspindėtosios bangos ilgį, atspindžio faktorių ir skaistį, bet tai nėra visiškai tas pats, kas atspalvis, šviesumas, ryškis ir grynis. Šviesumas – tai suvokiamas objekto atspindžio faktorius, t. y. įvertinimas regimuoju būdu, kiek tam tikras paviršius gali atspindėti šviesos nepriklausomai nuo jo apšvietimo pokyčių. Ryškis – tai bet kuriuo momentu objekto atspindimos, perduodamos arba spinduliuojamos šviesos suvokiamas stiprumas. Spalvos grynis – tai suvokiamas jos chromatinis ryškumas.
Spalvų vaidmuo urbanistinėje aplinkoje
Spalvos padeda sujungti pastato dalis į visumą, sukurti eksterjero ir interjero vienovę arba įvairovę. Dizaineris turi atsižvelgti į aplinkos spalvas ir vietos spalvinę kultūrą. Taip pat būtina išlaikyti pastato stiliui būdingą spalvinę gamą ir užtikrinti senų bei naujų elementų dermę.
Dizaino projektas turi turėti gana tikslų spalvų planą. Pavyzdžiui, nuoroda ‘šviesios spalvos‘ yra pernelyg abstrakti. Geriau naudoti tikslius spalvų kodus nei bendrinius jų pavadinimus.
Dažų ir paviršiaus faktūros sąveika
Kaip atrodys nudažytas paviršius, priklauso ne tik nuo spalvos, bet ir nuo dažų sudėties bei paviršiaus faktūros. Kai paviršius nelygus, jo išvaizdai didelę įtaką turi apšvietimas. Paviršiaus faktūrą ypač išryškina stipri šoninė šviesa.
Šiuolaikiniam interjerui dažniausiai naudojami matiniai dažai, o, pavyzdžiui, prieš šimtmetį buvo populiarūs blizgūs paviršiai. Matinis ir blizgus paviršiai skirtingai atspindi šviesą – matinis išsklaido, o blizgus atspindi viena kryptimi, panašiai kaip veidrodis. Blizgumo laipsnis turi didelę įtaką spalvos sodrumo ir tamsumo suvokimui.
Skirtingi dažai pasižymi skirtinga dengiamąja geba. Vieni dažai leidžia matyti padengto paviršiaus faktūrą, o kiti – visiškai ją paslepia.
Dekoratyvinės dangos suteikia paviršiui naują faktūrą ir keičia spalvos išvaizdą. Naudojant grublėtumo efektą suteikiančias dangas spalvos gali atrodyti šiek tiek tamsesnės dėl smulkių šešėlių rašto, kurį sukuria paviršiaus nelygumas.
Norite sužinoti daugiau ir gauti prieigą prie išskirtinio turinio?
Auginkite savo kūrybingumą semdamiesi įkvėpimo iš naujausių tendencijų ir gilinkite savo žinias apie įvairias dangas. Prisijunkite prie „Tikkurila Pro Designer“ – architektams ir interjero dizaineriams skirtos kūrybinės erdvės.
