Gamtos pradas jos viduje
Noras kurti jai prasiveržė čia ir dabar. „Niekas pasaulyje nebūtų jo sustabdęs“, – pasakoja menininkė, tapytoja Virginija Aliukonė. Jos kūrybos pasaulyje persipina lietuviškų pasakų motyvai, mitologiniai simboliai, gamta ir paslapties jausmas. Šįkart moters tapyba įgavo dar kitą formą ir prasmę – naujausias jos paveikslas „Miškas“ gimė bendradarbiaujant su dažų gamintojais „Tikkurila“ ir naudojant 2024 metų kolekcijos „Color Now“ spalvas, sukurtas kartu su interjero dizainere Marie Olsson Nylander.
– Virginija, papasakokite savo istoriją – kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado tapyba ir kūryba plačiąja prasme?
– Kūryba mano gyvenime buvo visada – vienokia ar kitokia forma. Nuo vaikystės, vos tik galėjau rankose nulaikyti pieštuką, piešiau visur – ant sienų, piešimo lapų, knygų, laikraščių... Mokykloje ta vieta dažniausiai tapdavo sąsiuvinių paraštės, rašalo sugertukai ar paskutinieji sąsiuvinių puslapiai... Juose pradingdavau, o mokytojai dažnai sugrąžindavo. Prabusdavau, kai klasėje tapdavo neįprastai tylu. (Šypsosi.) Vaikystėje tiksliai žinojau, ką veiksiu užaugusi – piešiu. Šio žinojimo niekada nepamečiau.
Visgi iki dailės kelias buvo vingiuotas ir keistokas. Mokykloje neturėjau dailės mokytojo – pamokas mums vedė darbų mokytojas. Baigusi mokyklą žinojau, kad mano kelias – Dailės akademija, tik, deja, manęs jam niekas neruošė. Sukrapščiusi
kelis darbus nuvažiavau į atvirų durų dieną, tačiau išgirdusi, kaip sudėtinga ten patekti, tąkart nė nebandžiau. Svajonė nutolo per šviesmečius. Vilniaus edukologijos universitete studijavau dailės bakalaurą, vėliau – ir dailės edukologijos magistrą. Turėjau nuostabius dėstytojus – Giedrę Ryškutę, Joną Gudmoną, Ričardą Bartkevičių, Liną Liandzbergį. Niekad nesvajojusi būti pedagoge, ja tapau. Bet man to niekada neužteko. Piešdavau sau, kurdavau draugams ir žinojau: vieną dieną svajonė išsipildys. Sulaukiau! (Šypsosi.) Vieną 2020 metų dieną kažkas viduje sprogo – galvoje gimė tema „Baltų ženklai“. Pamenu, kaip staigiai tąkart lėkiau pirkti didelių drobių. Žinojau, kad padarysiu. Ir padariau. Ir darau! Taip ant jų pasipylė deivės, pasakos, mitologinės temos, ženklai, simboliai. Noras kurti prasiveržė čia ir dabar – niekas pasaulyje nebūtų jo sustabdęs.
– Žvelgiant į jūsų kūrinius iš tiesų neįmanoma nepastebėti lietuviškų pasakų motyvų, etnografinių simbolių. Atrodo, kad kurdama daug dėmesio skiriate gamtai, o per paveikslus tarytum nuvilnija paslaptingumo jausmas. Kodėl savo kūrybai pasirinkote šią temą ir kaip ji persipina su jūsų pačios vidumi, asmenybe, pomėgiais?
– Augau pas senelius kaime, esu tikrų tikriausia kaimietė, dzūkė. Kaimas į mane įsigėręs per visus pojūčius – kvapais, garsais,
vaizdais. Neiškrapštysi! Glosčiau visus gyvuliukus, padėdavau šerti, melžti. Basa lakstydavau nuo pavasario iki vėlyvo
rudens – per ražienas, per pievas, per klampynes. Augau tikroje lietuviškoje pasakoje – su momos dzūkiškomis dainomis, laidotuvių raudomis, pagąsdinimais, pasakojimais, senelių jaunystės prisiminimais, audimo staklių skleidžiamais garsais. Mačiau, kaip vilnos gumulėlis virsta siūlu. Iš tų laikų atmintyje pasiliko be galo šilti prisiminimai – viskas buvo taip gyva, artima, tikra.
– Naujame jūsų paveiksle pavadinimu „Miškas“ vaizduojamas besisukantis gyvenimo ratas, kurio pradžių pradžia yra
gamtoje. Kiek gamta asmeniškai svarbi jūsų gyvenime? Ko, kaip žmogus ir kūrėja, iš jos pasisemiate, išmokstate?
– O kas gali būti svarbiau už gamtą? Ar jūs save įsivaizduojate be gamtos? Ar žmogus nėra gamtos dalis? Ir kaip bebūtų graudu, tampa jos priešu... Be gamtos žmogaus neįsivaizduoju. Gamtoje užaugau, be jos negaliu kvėpuoti. Joje man patinka viskas: ir vėjas, ir lietus, ir griaustinis, perkūnija, saulė, giedras dangus, karštis, ežerai, upeliai... Savyje turiu tą laukinę energiją ir jaučiu, kaip giliai manyje įsitvirtinęs gamtos pradas. Gamtoje surandu viską: pasakišką tikrovę, spalvas, ramybę, grožį. Joje įžvelgiu ir įvairius stebuklinius pavidalus. Nuolat! Tai beržą su daugybe veidų kamiene, tai pušų šakose susipynusias paslaptingas būtybes.
– Virginija, atidenkite paveikslą sluoksnis po sluoksnio – papasakokite, kokie simboliai užkoduoti šiame darbe?
– Gamtoje vyksta nuolatiniai atsinaujinimo ciklai: rytas–diena–vakaras–naktis; pavasaris–vasara–ruduo–žiema; gimimas– gyvenimas–mirtis. Šį judėjimą, šią kaitą kūrinyje ir vaizduoju. Centre simboliškai pavaizdavau ąžuolo gilę ir lapą – vieną stipriausių medžių mūsų mitologijoje. Medis – tai praeities, dabarties ir ateities simbolis. Šaknys – protėviai, kamienas – mes, laja – vaikai. Žemė ir dangus. Galima jį suvokti kaip gyvybės ir augimo, vaiko ir suaugusiojo simbolį, galima įžvelgti ir asmenybės dvasinę brandą. Galima į medį žiūrėti per šventumo prizmę – juk ąžuolų giraitės kadais iš tiesų buvo šventos. Įsižiūrėjus ir miško monai drobėje matosi – tai dievai ir jų eibės, o gal tai žmonės su savais likimais? Pamatyti šiame paveiksle galima daug – kaip žavu, kad kiekvienas turime unikalų savo matymą, suvokimą, savas patirtis.
– Šiame kūrinyje buvo panaudotos spalvos iš 2024 metų „Tikkurila“ spalvų kolekcijos „Color Now“ – ar jums, kaip menininkei, nekilo iššūkių kuriant su ribota 14 spalvų palete? O gal priešingai – apribojimai kūryboje tik padeda pažiūrėti giliau ir plačiau?
– Atlikdama šį darbą turėjau dvi pagrindines užduotis: dirbti su grynomis 2024 metų „Tikkurila“ paletės spalvomis ir kuo daugiau panaudoti pagrindinę šių metų spalvą – šiltą, kūno, žmogaus odos spalvą „Nude in Nizza!“. Iš pradžių buvo keistoka
mišką kurti rausva spalva... Neslėpsiu, sukau galvą, kas miške yra tokios spalvos? Pabandykite ir jūs. (Šypsosi.) Visgi nusprendžiau, kad tai taps paveikslo fono spalva, organiškai potėpiais nutūpusia ir ant kitų paveikslo objektų. Viskas stojo į savo vietas. Džiaugiuosi įveikusi šį iššūkį, nes man tai buvo ir pirmasis tokio įspūdingo formato kūrinys. Tikiuosi, kad jų bus ir daugiau.
– Viena iš šių metų „Tikkurila“ siunčiamų žinučių – išmokti dar labiau pasikliauti savo intuicija – ne tik kuriant erdves, tačiau ir gyvenant. Kiek intuityvumo yra jūsų kūryboje?
– Man intuicija svarbi, aš su ja gyvenu ir kuriu kasdien. Nepažįstu žmogaus, kuris partnerį būtų išsirinkęs pagal algoritmus! Net ir tokiu atveju galiausiai tektų susitikti gyvai ir čia jau suveiktų intuicija. Intuicija yra natūrali mūsų dalis, nors ir apmaudu, kad gyvenimo, miesto, minčių triukšme ją nelengva išgirsti. Dažnai ji, daug tylesnė už bendrą foną, taip ir lieka kažkur paraštėse. Intuicijai reikia tylos, susikaupimo, įsiklausymo. Tai dovana, kurią reikia branginti ir ja naudotis.
Menininkę Virginiją Aliukonę kalbino žurnalas „Lamų slėnis“, 2024 m. pavasario numeryje.
